burškulas

bur̃škulas sm. (3^b) 1. koks apskritas daiktas pagražinimui: Apsikabinėjo visokiais burškulaĩs Jnš. Burškulais apsikarstė ir mano, kad pasirėdė Grz. 2. mazgas, gumulas: Tos vadžios jau nebetinka – taip sumezgiotos, kad vieni burškulaĩ Grz. ║ susivėlusių plaukų, vilnos rutuliukas ar pridžiūvusio mėšlo gabaliukas; žr. burškolas 2: Arklio uodega susivėlusi burškulaĩs (nuo varnalėšų) Pš. Avies po uodega burškulaĩ J. Avys nešvarios – didžiausi burškulaĩ po uodegoms Skr. Kai šlapias ruduo, avių vilnos susivelia į bur̃škulus Pš. 3. atbraizga: Jo drabužiai taip nuplyšę, kad tik vieni burškulaĩ kabo Grž.